aš
ELLEN G WHITE 2
„Kai aš susilieja Kristuje, meilė kyla spontaniškai. Krikščioniško charakterio tobulumas pasiekiamas, kai impulsas padėti ir laiminti kitus nuolat kyla iš vidaus – kai dangaus saulė pripildo širdį ir atsiskleidžia veide. EG White, Kristaus objekto pamokos, 384.
Atsivertėliai neatsisako savo pasididžiavimo ir meilės pasauliui. Jie nėra labiau linkę išsižadėti savęs, imti kryžių ir sekti romų ir nuolankų Jėzų, nei prieš atsivertimą. Religija tapo netikinčiųjų ir skeptikų sportu, nes daugelis jos vardą turinčių žmonių nežino jos principų. Pamaldumo galia beveik pasitraukė iš daugelio bažnyčių. Piknikai, bažnytiniai teatrai, bažnyčių mugės, puikūs namai, asmeninis eksponavimas ištrėmė mintis apie Dievą. Žemės, gėrybės ir pasaulietiški užsiėmimai apima protą, o apie amžinus interesus beveik nepastebima. The Great Controversy, 1911 edition, p. 463-466.
Mačiau kai kuriuos, kurie nebuvo tvirtai stovėję už dabartinę tiesą. Jų keliai drebėjo, o pėdos slydo; nes jie nebuvo tvirtai įsitvirtinę tiesoje, ir Visagalio Dievo danga negalėjo būti uždengta, kol jie taip drebėjo.
Šėtonas stengėsi sulaikyti juos ten, kur jie buvo, kol pasibaigė užantspaudavimas ir Dievo tauta buvo uždengta danga, ir jie liko be pastogės nuo degančio Dievo rūstybės septynių paskutinių negandų metu.
Dievas pradėjo uždengti šią dangą ant savo žmonių, ir labai greitai ji bus uždengta ant visų, kurie turės prieglobstį skerdimo dieną. Dievas dirbs savo tautai; ir Šėtonui taip pat bus leista dirbti. Mačiau, kad paslaptingų ženklų ir stebuklų bei klaidingų reformų daugės ir plis. Tos reformos, kurios man buvo parodytos, nebuvo reformos iš klaidos į tiesą; bet iš blogo į blogesnį; tiems, kurie išpažino pasikeitusį širdžiai, turėjo tik įvyniojimą
apie juos religinis rūbas, kuris pridengė nedoros širdies kaltę.
Kai kurie atrodė tikrai atsivertę, kad suklaidintų Dievo tautą; bet jei būtų galima pamatyti jų širdis, jos atrodytų kaip niekad juodos. Mano lydintis angelas liepė man ieškoti sielos kančių nusidėjėliams, kaip ir anksčiau. Žiūrėjau, bet nemačiau; nes jų išgelbėjimo laikas praėjo“. EG White, Review and Herald, t. 1, p. 9, skl. 2 ir 3.
„Aiškus tiesus liudijimas turi gyvuoti bažnyčioje, nes kitaip Dievo prakeiksmas užguls Jo žmones taip pat, kaip ir senovės Izraelį dėl jų nuodėmių. Dievas laiko savo tautą, KAIP KŪNĄ, atsakinga už [ATviras] nuodėmes, esančias tarp individų. Liudijimai, t. 3, p. 269.
„Triumfuojančios bažnyčios – bažnyčios danguje – nariams bus leista priartėti prie kovotojų bažnyčios narių, padėti jiems esant būtinybei. EG White, „The Southern Watchman“, 1903 m. rugsėjo 8 d.
„Bažnyčia gali atrodyti, kad tuoj grius, bet ji nekrenta. Liks, kol Sione nusidėjėliai bus išsijoti – pelai atskirti nuo brangių kviečių... Niekas, išskyrus tuos, kurie buvo nugalėję Avinėlio krauju ir jų liudijimo žodžiu, bus rasti ištikimų ir tikrų, be dėmės ar nuodėmės dėmių, be klastos burnoje... Likutis, kuris apvalo sielas paklusdamas tiesai, sukaupia jėgų iš išbandymų proceso, demonstruodamas šventumo grožį tarp aplinkinio atsimetimo. EG White, Selected Messages, t. 2 380.
„Jeigu adventistai po didelio nusivylimo 1844 m. tvirtai laikytųsi savo tikėjimo ir sektų toliau, susivieniję atveriančia Dievo apvaizda, priimdami trečiojo angelo žinią ir Šventosios Dvasios, skelbiančios ją pasauliui, galia, jie Jei būtų matę Dievo išgelbėjimą, Viešpats būtų galingai dirbęs jų pastangomis, darbas būtų baigtas ir Kristus būtų atėjęs prieš tai, kad priimtų savo tautą už atlygį. Pasirinktos žinutės, 1 knyga, 68.
„Kai Kristus atėjo į pasaulį, jo tauta jį atstūmė. Jis atnešė iš dangaus žinią apie išganymą, viltį, laisvę ir taiką; bet vyrai nepriimdavo jo geros žinios. Krikščionys pasmerkė žydų tautą už tai, kad ji atmetė Gelbėtoją; tačiau daugeliui, kurie prisipažįsta esantys Kristaus pasekėjai, sekasi dar blogiau nei žydams, nes jie atmeta didesnę šviesą, niekindami šio laiko tiesą. Apžvalga ir šauklys, 1889 m. lapkričio 5 d
Mes stovime Viešpaties, Izraelio Dievo, akivaizdoje, ir niekas negali stovėti prieš Dievą savo jėgomis. Tik tie, kurie stovi Kristaus teisumu, turi tvirtą pagrindą. Tie, kurie bando stovėti prieš jį savo teisumu, jis nusižemins dulkėse. Tie, kurie vaikšto nuolankūs, pajus savo visišką nevertumą. Tokiems Viešpats sako: „Tebūna jūsų širdis sunerimęs ir nebijokite. Nojus skelbė Dievo teisumą; Jona pakvietė Ninevės miestą atgailai, ir šiandien reikia atlikti panašų darbą.
Dabar yra daugiau nei vienas Nojus, kuris atlieka darbą, ir daugiau nei vienas Jonas, kuris skelbs Viešpaties žodį. Kol krašte yra nesantaikos ir nesantaikos, nusikaltimų ir kraujo praliejimo, tegul Dievo žmonės myli vieni kitus. Pasaulyje egzistuoja marai ir maras, gaisrai ir potvyniai, nelaimės sausumoje ir jūroje, siaubingos žmogžudystės ir visi įmanomi nusikaltimai, ir ar dabar mes netampame, kurie tvirtina, kad turime didelę šviesą, kad būtume ištikimi Dievui, kad galėtume jį mylėti. o mūsų artimas kaip mes patys? 1888 673,2
Dievo angelai danguje, kurie niekada nepuolė, nuolat vykdo Jo valią. Viską, ką jie daro vykdydami savo įtemptus gailestingumo darbus mūsų pasauliui, amžiams saugodami, vadovaudami ir saugodami Dievo darbą – ir teisiuosius, ir neteisiuosius – jie gali nuoširdžiai pasakyti: „Viskas yra tavo. Tavo nuosavybę atiduodame Tau“. Kad žmogaus akis galėtų pažvelgti į angelų tarnystę! Kad vaizduotė galėtų suvokti ir apsigyventi prie turtingųjų, šlovingos Dievo angelų tarnybos ir konfliktų, į kuriuos jie įsivelia vardan žmonių, kad apsaugotų, vadovautų, laimėtų ir ištrauktų juos iš šėtono pinklių. Kaip kitoks būtų elgesys, religinės nuotaikos! 1888 815,2
Idėja daryti bet ką, kad nusipelnytų atleidimo, yra klaidinga nuo pradžios iki pabaigos. „Viešpatie, mano rankoje neatnešu jokios kainos, tiesiog prisikabinu prie Tavo kryžiaus“. 1888 816,2
Žmogus negali pasiekti jokių pagirtinų žygdarbių, kurie suteiktų jam kokią nors šlovę. Vyrai yra įpratę šlovinti ir aukštinti vyrus. Mane sukrečia šiurpas tai pamačius ar išgirdus, nes man buvo atskleisti ne vienas atvejis, kai tų pačių vyrų buitis ir vidinis širdies darbas kupinas savanaudiškumo.
Jie yra korumpuoti, užteršti, niekšiški; ir niekas, kas kyla iš visų jų darbų, negali jų pakylėti su Dievu, nes visa, ką jie daro, Jo akyse yra pasibjaurėjimas. Negali būti tikro atsivertimo be nuodėmės atsisakymo, o nuodėmę sunkinantis pobūdis nepastebimas. Su aštriu suvokimu, kurio niekada nepasiekia mirtingasis žvilgsnis, Dievo angelai įžvelgia, kad būtybės, suvaržytos gadinančios įtakos, nešvarios sielos ir rankos, sprendžia savo likimą amžinybei; ir vis dėlto daugelis mažai supranta, kas yra nuodėmė ir vaistas. 1888 817,1
Kai žmonės sužinos, kad negali užsitarnauti teisumo savo pačių darbų nuopelnais ir tvirtai ir visiškai pasitikėdami Jėzumi Kristumi laiko vienintele viltimi, nebeliks tiek savęs ir mažai Jėzaus. Sielos ir kūnai yra sutepti ir sutepti nuodėmės, širdis atitolusi nuo Dievo, tačiau daugelis savo ribotomis jėgomis stengiasi laimėti išganymą gerais darbais. Jėzus, jų nuomone, išgelbės; jie turi padaryti visa kita. Jie turi tikėjimu matyti Kristaus teisumą kaip vienintelę viltį laikui ir amžinybei. 1888 818,2
Žmogaus ir dieviškojo veikimo dėsnis padaro gavėją Dievo darbininku. Ji atveda žmogų ten, kur jis gali, susijungęs su dieviškumu, dirbti Dievo darbus. Žmonija paliečia žmoniją. Dieviškoji galia ir žmogiškoji jėga kartu bus visiška sėkmė, nes Kristaus teisumas padaro viską. 1888 819,1
Priežastis, kodėl daugeliui nepavyksta būti sėkmingais darbininkais, yra ta, kad jie elgiasi taip, tarsi Dievas nuo jų priklausytų, ir jie turi pasiūlyti Dievui, ką Jis nusprendžia su jais daryti vietoj jų priklausomybės nuo Dievo. Jie atideda antgamtinę galią ir nesugeba atlikti antgamtinio darbo. Jie visą laiką priklauso nuo savo ir savo brolių žmogiškųjų galių. Jie patys savaime yra siauri ir visada sprendžia pagal savo ribotą žmogiškąjį supratimą.
Juos reikia pakelti, nes jie neturi galios iš aukštybių. Dievas duoda mums kūnus, smegenų jėgą, laiką ir galimybę dirbti. Reikalaujama, kad visi būtų apmokestinti. Sujungę žmogiškumą ir dieviškumą, galite atlikti tokį pat ilgalaikį darbą kaip amžinybė. Kai žmonės mano, kad Viešpats padarė klaidą jų individualiais atvejais, ir jie paskiria savo darbą, jie susidurs su nusivylimu. 1888 819,2
Tai užburianti Šėtono galia, kuri verčia žmones žiūrėti į save, o ne į Jėzų. Kristaus teisumas turi būti prieš mus, jei Viešpaties šlovė taps mūsų atlygiu. Jei vykdysime Dievo valią, galime priimti didelius palaiminimus kaip nemokamą Dievo dovaną, bet ne dėl kokių nors mūsų nuopelnų; tai neturi jokios vertės. Atlikite Kristaus darbą, ir jūs pagerbsite Dievą ir daugiau nei nugalėsite per Tą, kuris mus pamilo ir atidavė už mus savo gyvybę, kad mes turėtume gyvenimą ir išgelbėjimą Jėzuje Kristuje. 1888 820,1
Išorinio žmogaus atsidavimo, pamaldumo ir pašventinimo nebuvimas atsiranda per Jėzaus Kristaus savo teisumo neigimą. Dievo meilę reikia nuolat ugdyti. 1888 820,2
„Bus kerštas tiems, kurie sėdi vartuose ir nuspręs, ką žmonės turėtų turėti, o ko ne. (The Paulson Collection of Ellen G. White Letters, 55 psl., kursyvas pateiktas).
„Kai kiekvienas patikslinimas, kurį Kristus davė, buvo įvykdytas tikra krikščioniška dvasia, – rašė Ellen White, – tada ir tik tada Dangus patvirtina bažnyčios sprendimą, nes jos nariai turi Kristaus protą ir daro. kaip Jis darytų žemėje“. (Laiškas 1c, 1890; Rinktiniai pranešimai, Bk. 3, 22 psl., kursyvas pateiktas).
„Neabejotinai, kai atsakingus postus užimantys žmonės pakyla savo pagarbą ir elgiasi taip, lyg valdytų savo brolius, – komentavo Ellen White, – jie priims daug sprendimų, kurių dangus negali patvirtinti. (The Home Misionary, 1892 m. vasario 1 d., kursyvas pateiktas
„Biblija yra Dievo balsas, kalbantis su mumis, taip pat užtikrintai, tarsi girdėtume ją savo ausimis.
Jei tai suprastume, su kokia baime atvertume Dievo žodį ir su kokiu nuoširdumu tyrinėtume jo įsakymus! Šventojo Rašto skaitymas ir apmąstymas būtų laikomas begalinio auditorija. T., t. 6, p. 393. „Dievo Rašto žinovai rašė taip, kaip jiems liepė Šventoji Dvasia, patys nekontroliuodami darbo. Jie ieškojo tiesioginės tiesos, o griežti, draudžiantys faktai atskleidžiami dėl priežasčių, kurių mūsų ribotas protas negali iki galo suprasti. T., t. 4, p. 9.
Gelbėtoją nuo pagundų sustiprino rašytinis žodis. Jis nenaudojo nieko, išskyrus tai, ką turime po ranka. DA 123-126; T., v.5, p. 434.
Visa Dievo galia yra Jo žodyje. E. 254, 255.
„Kad ir koks būtų žmogaus intelektinis pažanga, tegul jis nė akimirkos nemano, kad nereikia nuodugniai ir nuolat tyrinėti Šventąjį Raštą, kad gautų daugiau šviesos. Mes, kaip žmonės, esame pašaukti būti pranašystės mokiniais. Liudijimai, 5 tomas, 708.
„Tarnai turėtų pateikti patikimą pranašystės žodį kaip septintosios dienos adventistų tikėjimo pamatą. Evangelizacija, 196.
„Kai mes, kaip žmonės, suprasime, ką mums reiškia ši knyga [Apreiškimas], tarp mūsų bus matomas didelis atgimimas. Liudijimai ministrams, 113.
„Kiekvienas Dievo žodžio principas turi savo vietą, kiekvienas faktas turi savo reikšmę. Ir visa konstrukcija, suprojektuota ir įgyvendinta, liudija jos autorių. Tokia struktūra galėtų būti sukurta ar madinga ne protu, o tik Begalybės. Išsilavinimas, 123
Dangiškasis lankytojas dabar prieš kapą buvo tas, kuris paskelbė Kristaus gimimą Betliejaus lygumose. Žemė drebėjo jam artėjant, o kai jis nuritino akmenį, atrodė, kad dangus nusileido į žemę. Kareiviai matė, kaip jis nuėmė akmenį kaip akmenuką, ir išgirdo jį šaukiant: „Dievo sūnau, tavo tėvas sako: išeik“. Jie matė Jėzų, išeinantį iš kapo kaip galingą nugalėtoją, ir išgirdo Jį per išplėštą kapą skelbiant: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“. Angelai sargybiniai žemai garbindami nusilenkė prieš savo Atpirkėją, kai Jis išėjo su didybe ir šlove, ir sutiko Jį šlovinimo giesmėmis“ Ms 94, 1897
Tegul širdis yra pilna brangių Dievo pažadų, kad galėtume kalbėti žodžius, kurie bus paguoda ir stiprybė kitiems. Taip galime išmokti dangiškųjų angelų kalbos, kurie, jei būsime ištikimi, bus mūsų palydovai per amžinuosius amžius . – Jaunimo instruktorius, 1901 m. sausio 10 d .
Kai jis [Biblijos studentas] studijuoja ir apmąsto temas, į kurias „angelai trokšta pažvelgti“ ( 1 Petro 1:12 ), jis gali būti jų draugas. Jis gali sekti dangiškojo Mokytojo pėdomis ir klausytis Jo žodžių, kaip mokydamas kalnuose, lygumose ir jūroje. Jis gali apsigyventi šiame pasaulyje dangaus atmosferoje, skleisdamas žemės liūdesį ir gundytus vilties ir šventumo ilgesio mintis; pats vis labiau artėja prie bendravimo su Neregimu; kaip tas senovinis, kuris vaikščiojo su Dievu,
vis artėsi prie amžinojo pasaulio slenksčio, kol atsivers vartai ir jis ten įeis. Jis neatras sau svetimas. Balsai, kurie jį pasveikins, yra šventųjų balsai, kurie, nematyti, buvo jo palydovai žemėje – balsai, kuriuos čia jis išmoko atskirti ir mylėti. Tas, kuris per Dievo Žodį gyveno bendrystėje su dangumi, atsidurs namuose su dangaus draugija. – Švietimas, 127 .
Būsimame pasaulyje Kristus ves atpirktuosius prie gyvenimo upės ir išmokys juos nuostabių tiesos pamokų. Jis atskleis jiems gamtos paslaptis. Jie pamatys, kad meistras-ranka palaiko pasaulius savo pozicijoje. Jie pamatys didžiojo menininko įgudimą spalvinti lauko gėles ir sužinos apie gailestingojo Tėvo, kuris skleidžia kiekvieną šviesos spindulį, tikslus, o kartu su šventaisiais angelais atpirktieji pripažins dėkingomis šlovinimo giesmėmis. Aukščiausia Dievo meilė nedėkingam pasauliui. Tada bus suprasta, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ ( The Review and Herald, 1907 m. sausio 3 d.) .
Jie [malonės paveldėtojai] turi net šventesnį ryšį su Dievu nei angelai, kurie niekada nepuolė . – Liudijimas Bažnyčiai 5:740 .
Jo meilės galia, per paklusnumą, puolęs žmogus, dulkių kirminas, turi būti perkeistas, pritaikytas būti dangiškosios šeimos nariu, palydovu per amžinuosius Dievo ir Kristaus bei šventųjų angelų amžius. Dangus triumfuos, nes Šėtono ir jo kariuomenės žlugimo atsiradusias laisvas vietas užpildys Viešpaties atpirktieji. – Žvilgsnis į viršų, 61 .
„Apsunkintas žmonijos Kristus negalėjo būti visur asmeniškai, todėl jiems buvo visai naudinga, kad Jis paliko juos eiti pas savo Tėvą ir atsiųsti Šventąją Dvasią, kad būtų Jo įpėdinis žemėje. Pati Šventoji Dvasia yra atskirta nuo žmonijos asmenybės ir nuo jos nepriklausoma. Savo Šventąja Dvasia jis reprezentuotų save kaip esantį visur“. EG White, (rankraščio leidimai, 14 tomas (nr. 1081-1135) MR Nr. 1084
„Mums gresia pavojus tapti puolusio Babilono seserimi... ir ar mes aiškiai pasakysime, nebent imsimės ryžtingų veiksmų, kad išgydytume esamą blogį? Vėliau tame pačiame laiške ji tai teigia dar aiškiau: „Jei daugelis žmonių, kurie teigia, kad tiki ir skelbia tiesą, neapvalys sielos šventyklos, ateis ilgai atidėti Dievo sprendimai. Šios žeminančios nuodėmės nebuvo sprendžiamos tvirtai ir ryžtingai. Siela yra sugedusi, ir, jei ji nebus apvalyta Kristaus krauju, tarp mūsų atsiras apostatų, kurios jus nustebins. TSB 193 psl
„Kai būsime apsirengę Kristaus teisumu, nemėgsime nuodėmės; nes Kristus dirbs su mumis. Galime klysti, bet nekęsime nuodėmės, sukėlusios Dievo Sūnaus kančias“. 1SM 360.
„Kai pamatysime Kristų, persmelktą už mūsų nuodėmes, pamatysime, kad negalime pažeisti Dievo įstatymo ir likti Jo palankūs; pajusime, kad, būdami nusidėjėliai, turime sugriebti Kristaus nuopelnus ir nustoti nuodėmingi. Tada mes traukiame naktį į Dievą. Kai tik turėsime teisingą požiūrį į Dievo meilę, neturėsime linkę ja piktnaudžiauti. 1SM 312.
„Kol danguje vyksta tiriamasis teismas, kol atgailaujančių tikinčiųjų nuodėmės šalinamos iš šventyklos, tarp Dievo tautos žemėje turi vykti ypatingas apvalymo, nuodėmės pašalinimo darbas. Kai šis darbas bus atliktas, Kristaus sekėjai bus pasirengę Jo pasirodymui. GC 425.
„Kristaus nuopelnai yra krikščionio tikėjimo pagrindas“. Didysis ginčas, p. 73.